Apie Panemunėlio seniūniją

Spausdinti

     Panemunėlio seniūnija yra vakarinėje Rokiškio rajono dalyje. Ribojasi su Kazliškio, Rokiškio kaimiškąja bei Kamajų seniūnijomis ir Kupiškio rajono Skapiškio seniūnija. Panemunėlio kraštas apima dviejų skirtingomis kryptimis tekančių upių aukštupius: į šiaurės vakarus sruvenančio Nemunėlio ir už Šetekšnių kaimo ryžtingai į pietus pasukančios Šetekšnos. Nemunėlis patenka į Mūšos, o plačiau - į Dauguvos baseiną. Juo plaukiant galima pasiekti Rygą.
     Gamta nepašykštėjo Panemunėlio apylinkėms įvairovės. Nors vyrauja plokščios ir nuolaidžios nenuotakios lygumos, tačiau jose vinguriuoja dvi didesnės upės – Nemunėlis ir Šetekšna su intakais, yra trys natūralūs ežerai - Alsetos, Sietuviškis ir nedidelis ežerėlis prie Panemunių kaimo.   
     Seniūnija užima 14100 ha plotą. Yra 48 kaimai, didesni iš jų: Panemunėlio geležinkelio stotis , Panemunėlio miestelis, Augustinavos, Šetekšnų, Bajoriškių, Roblių, Skirų ir Jurkupių kaimai.
     Seniūnijos vidaus kelių ilgis – 125,67 km.
     Veikia trys bendruomenės: Augustinavos kaimo, Panemunėlio geležinkelio stoties ir Panemunėlio miestelio.
     Visa seniūnijos teritorija suskirstyta į keturias seniūnaitijas: Panemunėlio geležinkelio stoties, Augustinavos, Šetekšnos ir Panemunėlio miestelio.

     Panemunėlio miestelis įsikūręs Nemunėlio slėnyje, 13 km į pietvakarius nuo Rokiškio. Vietovardis siejamas su Nemunėlio upe. Panemunėlyje buvęs dvaras kartu su miesteliu minimas XVI a. Miestelis suklestėjo XIX a. pravedus geležinkelį.

 

     Apie 1772 metus Justinas Parapijanavičius pastatė didžiuosius Panemunėlio dvaro rūmus ir medinę bažnyčią, kurios pastatymo data kai kuriuose šaltiniuose yra 1792 metai. Beveik po šimto metų buvo pristatytas bokštelis, įrengti devynių registrų vargonai su dvejomis dumplėmis ir medinė varpinė.

     Kunigo Jono Katelės rūpesčiu 1898-1907 m. pagal inžinieriaus Florijono Vyganovskio 1894 m. projektą buvo statoma dabartinė mūrinė bažnyčia. Daugiausia lėšų skyrė dvarininkasKazimieras Sventeckis ir ministro pirmininko J. Tūbelio tėvas Juozapas Tūbelis.

     Bažnyčią pašventino prelatas J.Mačiulis-Maironis. Bažnyčia pastatyta iš raudonų plytų, panaši į neogotikinę, bazilikinę. Bokštų aukštis- 52 m, jie simbolizuoja Lietuvos-Lenkijos uniją.

 

 

     Bažnyčios vidus vietomis tinkuotas, didysis altorius medinis, kiti altoriai taip pat mediniai, gotiški, sakykla gotiško stiliaus, medinė, taip pat medinės ir šešios klausyklos. Kuklūs vitražai sudėti 1909 m. Dalis jų nukentėjo per karus. Septynių registrų vargonai papuošti medžio drožiniais. Šventorius aptvertas akmenų mūro ir metaline tvora.

     Šiuo metu Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje liepos mėnesį vyksta Šv.Elzbietos atlaidai, kiekvieną sekmadienį laikomos šv.Mišios. Bažnyčia yra lankoma tikinčiųjų bendruomenės.

     Šventoriuje yra liaudies švietėjo J. Katelės (1831-1908) kapas

 

 

     Jonas Katelė – kunigas knygnešys, pirmojo slapto vaidinimo Panemunėlio apylinkėje rengėjas ir režisierius – gimė Kupiškio parapijoje, Suvainių kaime.

     Vaižganto pėdsakai yra įminti ir į Panemunėlio žemę. Tuomet dar visai jaunas kunigas Juozas Tumas artimai bendravo su 36 metus Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčioje dirbusiu kanauninku Jonu Katele. Patriotas, švietėjas kun. J. Katelė sunkiais carizmo laikais steigė slaptas lietuviškas mokyklas, mokė žmones rašto, platino lietuvišką spaudą, rengė lietuviškus vakarus. Panemunėlio klebonija tapo žymiausių Lietuvos šviesuolių sambūrio vieta, čia lankydavosi Vaižgantas, Maironis, Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, dr. Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis ir daug kitų. Panemunėlio klebono J. Katelės iniciatyva čia buvo statomi lietuviški vaidinimai, inscenizuotos kai kurios Vaižganto komedijos. Pats autorius irgi ne kartą dalyvavo repeticijose, bendravo su sodžiaus artistais. 1893 metais buvo paruošta ir parodyta Vaižganto komedija „Nepadėjus nėr ko kasti“, kurioje dalyvavo ir pats rašytojas. Spektaklis saugumo sumetimais vaidintas ne miestelyje, o greta esančiame Naujikų kaime. Toje vietoje, netoli bažnyčios, buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu: „Dieve, saugok lietuvišką žodį. Pirmajam slaptam vaidinimui Lietuvoje atminti. 1893 m. Naujikų kaimas“.

 

 

     Iki šių dienų tebėra išlikusi ir buvusi senoji klebonija. Dabar šis namas, menantis kun. J. Katelę, J. Tumą-Vaižgantą, Maironį, J. Basanavičių ir kitus šviesuolius priklausokun.Jono Katelės fondo įkūrėjui Leonardui Šablinskui.

 

 

     2016 m liepos 10 dieną Panemunėlio miestelyje kunigo švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondo patalpose atidarytas kunigo J. Katelės muziejus.

 

 

     Duris atvėrusiame muziejuje eksponuojami švietėjo, kunigo J.Katelės asmeniniai daiktai, maldaknygės, nuotraukos.

     Kviečiame visus apsilankyti muziejuje ir artimiau susipažinti su kunigo švietėjo J. Katelės gyvenimu. Prieš apsilankymą galima paskambinti tel. +370 609 87764. Atsiliepusi Onutė Levandavičiūtė maloniai palydės į muziejų, plačiau papasakos apie J. Katelės veiklą.

 

     Tautodailininkas Vidmantas Zakarka, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas bei senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas.

 

 

     Gimė 1959 m. Rokiškyje. Mokėsi Vilniaus statybos technikume, kur įgijo techniko - statybininko specialybę. Drožinėti pradėjo 2003 m. Drožybos pradžia – miniatiūrinė moters figūrėlė paties sumeistrauto burlaivio modeliui. Iš pradžių drožyba buvo laisvalaikio pomėgis, bet vėliau pomėgis tapo darbu. Nuo 2008 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Dažnas parodų ir plenerų dalyvis. 2009 m. suorganizavo pirmąją savo personalinę parodą Rokiškio krašto muziejuje.  

     Tapo 2009 metais Rokiškio rajono tautodailininkų, krašto muziejaus ir savivaldybės iniciatyva Rokiškyje pirmą kartą surengto Metų tautodailininko konkurso nugalėtoju.

     Tautodailininkas turi nuosavas dirbtuves Panemunėlio miestelyje. Įdomu tai, kad jo dirbtuvės ir gyvenamas namas yra sujungtas su buvusia Panemunėlio miestelio pradžios mokykla (vėliau klebonija), kurioje 1872 – 1908 m. dirbo kunigas Jonas Katelė, kur dabar įrengtas kunigo J. Katelės muziejus.

 

      Struvės lanko Gireišių punktas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Struvės geodezinio lanko punktas yra šalia kelio Rokiškis - Panevėžys 14 - atame kilometre ant vaizdingo Gireišių kaimo kalno, netoli Šetekšnos upės posūkio vakarų kryptimi. Trianguliacijos grandinė buvo sudaryta 1816 - 1852 m., bandant ištirti  ir nustatyti Žemės dydį ir formą. Tai vienas iš trijų geodezinių punktų Lietuvos teritorijoje, kurie buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kaip F.G.V. Struvės geodezinio lanko dalis. Šis punktas ir šiuo metu atlieka vieno svarbiausių II klasės šalies ir rajono geodezinių punktų, įtrauktų į Lietuvos 1994 m. koordinačių sistemą. Nuo jo vykdomi geodeziniai matavimai Panemunėlio apylinkėse.

                      Pagal kultūrinę paveldo svarbą Struvės geodeziniai punktai prilygsta Vilniaus senamiesčiui ar Kuršių Nerijai. Šis mokslo pažangą liudijantis objektas – Tartu universiteto profesoriaus astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struvės (1793–1864) vardu pavadinta daugiau nei 2820 kilometrų ilgio trianguliacijos grandinė. Ji tęsiasi per dešimt valstybių nuo Fugleneso (Norvegija) iki Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros Ukrainoje. Seniausioji lanko dalis sudaryta 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje. Savo ilgiu ir matavimų tikslumu lankas sudarė naujas galimybes Žemės elipsoido formai ir matmenims tikslinti, o čia atlikti matavimai turėjo didelės svarbos astronomijos, geodezijos, kartografijos raidai.

 

     Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietė yra į vakarus nuo Panemunėlio miestelio, prie geležinkelio Radviliškis - Daugpilis. Seniūnijos centras. Pro gyvenvietę prateka upė Šetekšna.  Veikia  pagrindinė mokykla.

 

 

     Yra biblioteka,  bendrosios praktikos gydytojo kabinetas.

 

     Tuometinio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Juozo Tūbelio iniciatyva 1937 m. Panemunėlyje pradėtas statyti linų fabrikas.1938 m.jis pradėjo veikti,veikė ir sovietiniais laikais.

     1998 m fabriko bazėje susikūrė Žemės ūkio kooperatyvas „Linepa”, kuris supirko ir perdirbo Rokiškio ir aplinkinių rajonų ūkininkų užaugintus linų šiaudelius. Dėl žaliavų trūkumo linų perdirbimas nebevykdomas. Šiuo metu šioje bazėje veiklą vykdo medienos perdirbimo įmonė.

 

     Seniūnijos teritorijoje veikia parduotuvės: R.Spundzevičienės IĮ bei UAB "Svaita".

 

     2011 metais rugsėjo 1 d. savo veiklą pradėjo Panemunėlio universalus daugiafunkcis centras. Jo tikslas – skatinti Panemunėlio geležinkelio stoties, miestelio ir aplinkinių kaimų įvairių amžiaus grupių socialinius, edukacinius, kultūrinius, sportinius interesus bei laisvalaikio poreikius.

 

 

     2012 m., panaudojant ES struktūrinius fondus, įvykdytas projektas kaimo diversifikacijai. Pagrindinis projekto tikslas - didinti sanglaudą tarp Rokiškio miesto ir Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės, kompleksiškai sutvarkant Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės centrinę dalį ir gerinant infrastruktūrą. Projektu kompleksiškai modernizuota Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės centrinės teritorijos infrastruktūra.

 

Stoties bei Pergalės gatvių sankryžoje stovi pirmosios lietuvių beletristės moters – Liudvikos Didžiulienės – Žmonos informacinis stendas.

 

 

     Joanos ir Antano Tunaičių etnografinė sodyba - muziejus

 

     Joanos ir Antano Tunaičių etnografijos muziejus (Šetekšnių k.), įkurtas senuose Tunaičių sodybos ūkiniuose pastatuose. Čia sukaupti unikalūs XIX-XX a. vidutinio ūkininko buities, žemės dirbimo, staliaus, verpimo, audimo ir kiti eksponatai .

     Tunaičių valdas surasti nesunku. Kaimo nuo pagrindinių kelių nematyti, bet kiekvienas Panemunėlio seniūnijos gyventojas žino, kur yra muziejumi vadinama sodyba.

 

 

 

     Keletą metų iš eilės joje vyko poezijos pavasariai. Joana Tunaitienė į savo kiemą sukviesdavo savo krašto poetus – jų Panemunėlio seniūnijoje skaičiuojama dešimtimis. Pavingiavus žvyrkeliais, už ūksmingų medžių juostos pasimato rąstiniai klėties ir gyvenamojo namo kampai bei vėjyje besiplaikstanti trispalvė. Ūkio pastatai išsidėstę dideliu stačiakampiu ir sudaro uždarą kiemo erdvę. Viduryje stovi šulinys su senovine svirtimi. Dalis kiemo grįsta akmenimis, lauko rieduliais apjuosti ir gėlynai. Palei trobos langus veša kaimiškų darželių gėlės. Išpuoselėtoje aplinkoje įkomponuoti ir senoviški laukų apdirbimo padargai. Tiesiai prieš trobą, kitoje kiemo pusėje, stovi didžiulis molinis tvartas. Šonuose vidinę erdvę „uždaro“ didesnė ir mažesnė klėtys. Už pastarosios , pūpso daržinė.

     Antano ir Joanos Tunaičių sodybą Šetekšnių kaime turbūt geriausiai žino keliaujantys žmonės. Ji yra įtraukta į Rokiškio rajono lankytinų vietų sąrašą. Svečių knygoje netrūksta dėkingumo žodžių šioje sodyboje gyvenantiems ir kuriantiems žmonėms. Norint aplankyti muziejų, šeimininkams skambinkite tel. +370 616 39227.

 

     Šetekšnų kaime gyvena poetė Danutė Tumonytė Mažeikienė - Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ narė.

     Išleido dvi poezijos knygas: 2005 m. „Ilgesio žalvarniai“ ir 2014 m., „Mane prakalbino lietus“.

 

     Namas iš stiklo  butelių Meldeikiškio kaime. Pastatas priklauso Vytautui Ignui Januškevičiui.

 

 

 

 

 

 

         Pergalės gatvės skverelyje 2017 metais pastatytas stogastulpis poetei Matildai Olkinaitei - Panemunėlyje gyvenusios vaistininko Naumo Olkino šeimos atžalai, nutildytai vos pradėjus skleistis poetės talentui. Apie Matildą Olkinaitę, remiantisjos dienoraščiu ir amžininkų atsiminimais, 2017 m. lapkritį įvyko asociacijos Rokiškio teatras statyto spektaklio ,,Nutildytos mūzos" premjera. Režisierė Neringa Danienė.

Stogastulpio autorius,  tautodailininkas V.Zakarka.

 

 

 

 

 

           Naujikų kaime, klebonijos žemės palivarko klojime 1893 metais buvo slapta suvaidintas pirmasis lietuviškas vaidinimas J. Tumo-Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“. Pasodintas pirmajam vaidinimui skirtas ąžuolas.

 

 

  

 

         Akmuo, žymintis tarpukario Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio giraitės vietą.

      

         

               Tindžiulių kaime išliko „Keršulinė“ obelis, žyminti Lietuvos žvalgybos legendos, laisvės gynėjos Marcelės Kubiliūtės gimtinę.

                Marcelė Kubiliūtė gimė 1898 m. liepos 28 d. Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime, pasiturinčioje šeimoje. Jos tėvai buvo apsišvietę ir tautiškumą puoselėjantys valstiečiai. Vaikystės atsiminimuose M. Kubiliūtė rašė, jog namuose būdavo laikraščių, knygų, įvairių atsišaukimų, kurių slapta gaudavo. Atvažiuodavo žmonės iš kitų parapijų, paimdavo laikraščius „Aušra“, „Varpas“ ir kitų.
                Marcelė Kubiliūtė nebuvo išrinkta į Seimą ir nėjo jokių svarbesnių pareigų kitose valstybės struktūrose. Bet ji 1919 m. įvykdė ypatingai svarbią operaciją, kuri, istorikų teigimu, galimai išgelbėjo Lietuvos valstybę ir už tai buvo apdovanota visais svarbiausiais ordinais. Vos 21-erių sulaukusi M. Kubiliūtė Lietuvos karinės žvalgybos skyriaus buvo palikta Vilniuje. Ji sugebėjo užverbuoti žmogų, kuris pateikė sąrašą asmenų, veikusių Lenkijos naudai ir planavusių perversmą Kaune.

M. Kubiliūtė daug dirbo visuomeninėse organizacijose, ypač Šaulių sąjungoje, viena pirmųjų įstojo į Vilniaus vadavimo sąjungą.

      Apie šios moters gyvenimą ir veiklą  2019 metų spalio 20 d. Rokiškio kultūros centro Mažojoje salėje įvyko teatrinės kompozicijos ,,Marcelės legenda", režisuotos Neringos Danienės, premjera.

 

 

                          Turdvario Neniškių dvarvietė. Šiuo metu išlikusi tik dvaro ledainė.

Neniškių dvarvietėje prieš nepriklausomybės paskelbimą vyko aktyvus tautinis darbas. Čia veikė slapta mokykla. Neniškiai gabeno, slėpė ir platino lietuvišką literatūrą, rūpinosi lietuviškais vaidinimais. Pas juos suvažiuodavo didieji Lietuvos veikėjai ir sprendė tautai gyvybiškai svarbias problemas.